Apie WICCA - Wicca

Go to content

Main menu:

Apie WICCA

Bendrai apie wicca

Wicca (lietuviškai – Uika) tai iš senovės save keldinantis tikėjimas arba tiksliau žinojimas pagrįstas žmogaus ir Visatos harmoniniu santykiu. Šis žinojimas yra atkeliavęs per amžius nuo senovės druidų ir galų magijos. Vėliau šis žinojimas pasipildė kitų šalių magijos patirtimi o atradus Ameriką bei kitas šalis, bei įsigilinus į šių vietų magiją papildyta ir šiomis žiniomis. Pats pavadinimas wicca atsirado per ilgus amžius egzistuojant raganavimui, susipinant kultūroms ir papročiams. Yra įvairios wicca pavadinimo interpretacijos. Senąją anglosaksų kalba wicca ir wicce vadindavo žmones turinčius gebėjimus magijai. Nuo šių žodžių ir atsirado dabartinis pavadinimas wicca. Wych saksų kalboje ir wicce senąją anglų kalba reiškia suktis, išsilenkti, formuotis. Paprasta kalba wicca tai yra raganavimas. Tai yra gamtos jėgų valdymas ir gebėjimas harmoningai gyventi su aplinka. Harmonija, konflikto nebuvimas kaip su pačiu savimi taip ir su aplinka yra kertinis wicca akmuo. Harmonijos išraiškai wicca‘oje yra laisvė.

Asmens laisvė yra vienas iš pagrindinių wicca vertybių. Wicca ne ieško naujų narių. Wicca nepriverčia elgtis vienaip ar kitaip ar atlikti vienus ar kitus ritualus, tai yra asmens pasirinkimo laisvė. Anksčiau vienintelis būdas tapti wiccanu buvo bendravimas su jau esamu wiccanu. Tik gavus žinių iš jo ir būti juo inicijuojamam buvo vienintelis būdas prisijungti prie wicca‘os. Tačiau keičiasi laikai, keičiasi žmonės, keičiasi pasaulėžiūra. Kadangi wicca yra savanoriškas asmens kelio pasirinkimas, todėl inicijavimas nėra esminis dalykas. Esmė ne ritualuose ar kitų asmenų požiūryje į asmenį, tačiau į žmogaus apsisprendimo laisvę. Jeigu asmuo jaučiasi esąs wiccanas, gyvena pagal wicca įstatymus jis ir bus wiccanu ir niekas kitas negali šiuo fakto paneigti. Tai yra žmogaus pasirinkimas. Kiekvienas žmogus  gali inicijuoti save pats ir būti wiccanu.

Kaip ir kiekviena tradicija – wicca turi savo specifiką, ritualus ir filosofiją. Tačiau tradicijos yra kintamas dalykas, jos maišosi, susikerta, susiskaldo ir taip toliau. Nesikeičia tik pats pagrindas, wicca įstatymai ir Deivės nurodymai.

Kaip ir visur kitur tikrieji wiccanai laikosi tam tikrų raganavimo taisyklių, tačiau skirtingai nuo krikščionybės šios taisyklės nėra sukurtos iš neiginių ir tai aprėpia wiccanų pozityvų požiūrį į pasaulį. Tai yra kilę iš formuluočių naudojamų ritualo metu. Darant ritualą negalimą naudoti neiginių, kadangi taip neįmanoma tiksliai apibrėžti ko tu nori ir ko sieki. Visata, kuriai jus perduodat savo intencija, savo vizijos užtaisą, negali nuspėti ko jus iš tiesų norite. Magija, kaip vanduo, tekantis mažiausiai pasipriešinimo sukeliančiu keliu, taigi jeigu jus ritualo metu norite gauti, tarkim pinigu ir formuluojate savo poreikį kaip: „Nenoriu turėti skolų“. Vienas iš lengviausių būdu – panaikinti jūsų skolas, taigi gali atsitikti taip, kad jus gausite iš visų savų bankų, pažįstamų ir draugų pareikalavimus skubiai gražinti jiems skolas. Kas toli gražu nebuvo tas pats ko jus trokštate. Tačiau jeigu jus formuluojate savo norą išreikšdami būtent tai ir tik tai ko jus norite: yra didelė tikimybė, kad būtent taip ir bus. Taigi pabandykite sau užduoti klausimą: „Ko aš noriu?“. O po to pamastytkite kaip pažodžiui yra lengviausiai jūsų norą įgyvendinti. Ir jus pamatysite, kad nėra jau taip lengvą turėti savo norą, suformuluotą, ištobulintą ir išgrynintą.

Retkarčiais wiccanai buriasi į bendruomenes, kurios vadinasi kovenais arba ratais. Tai yra raganų ratai kurių narių maksimalus skaičius siekia trylika raganų ir raganių, o mažiausias skaičius – trys.

Wicca įstatymai

Kaip ir viskas pasaulyje wiccanai turi savus įstatymus, gyvenimo ir „žaidimo“ taisykles. Fiziniame pasaulyje valdo fizikiniai reiškiniai, dvasiniame – dvasiniai. Taip ir wicca‘oje galioja tam tikros taisyklės, kurių nevalia peržengti. Magija yra tokia pat natūrali kaip ir fizika. Atlikus vieną veiksmą laukia vienas atoveiksmis.

Pagrindinė wiccanu taisyklė yra: Gali daryti viską ko nori, jeigu tai nekenkia kitam. Ši taisyklė apibrėžia wiccanu tolerancija viskam išskyrus negatyvios veiklos. Tokios kaip prievarta, seksualinis išnaudojimas, vagystė, valios primetimas, manipuliavimas ir kitos. Tačiau sakyti, kad wiccanai tėra taikus ir romus pasaulio gyventojai negalima. Wiccanas turi teisę į gynybą, jis neprivalo atsukti kito skruosto, kai į vieną jam trenkiama. Jis turi teisę į savigyną. Jis gali nužudyti verčiamas alkio ar savigynos. Wiccanas yra pilnavertis šiuo pasaulio gyventojas, toks pat kaip ir liūtas, vilkas, voras, žuvis, voras ar gyvatė.

Be šios pagrindinės wiccanų taisyklės yra trylika raganavimo nuostatų. Jos gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo wiccanų koveno, tačiau visada išlaikys tą pačią idėja:

   Pažink save. Tai reiškia kad tu privalai nemeluoti pats sau. Privalai žinoti kur tu stiprus, o kur silpnas ir vystytis būtent atsižvelgiant į savęs pažinimą.
   Pažink raganavimą. Negalima tik perskaičius knygą ar pažiūrėjus kino filmą kitą dieną pasakyti sau: „Aš esu raganius/ragana ir galiu valdyti gamtos jėgas“. Šis kelias yra įdomus, tačiau ilgas ir kartais pavojingas. Nesilaikant raganavimo taisyklių gali pakenkti ne tiek aplinkai kiek pats sau.
   Išmok viską ką gali. Niekada nežinai kas ir kada tau gali praversti. Jokios žinios neateina pačios sau. Viskam yra priežastis ir pasekmė. Toks yra karminis įstatymas. Tačiau tai visai nereiškia, kad reikia pulti studijuoti kvantinę fiziką (nors būtent ji padėtų geriau susigaudyti raganavime) tačiau tai ką jus pradėjot mokytis, turit išmokti iki galo, o ne pradėti šimtus darbų ir vėliau juos numesti.
   Naudok savo žinias išmintingai. Neplepėk ir nedemonstruok savo žinias bergždžiai tik vardan įspūdžio. Visų pirma aplinkiniai gal visai ir nenori tai girdėti, be to ir nebūtina kiekvienam tai girdėti. Žinios tai yra tik tavo, tai yra tavo jėga, o per išmintį ateina tikrasis pažinimas ir išmintingas žinių panaudojimas.
   Siek harmonijos. Harmonija ir yra visko ko pagrindas. Harmonija tarp vyro ir moters, tarp ugnies ir ledo, tarp šviesos ir tamsos. Neturi būti kraštutinumų, visame kame turi būti harmonija, juk pasaulis tai nėra tik juoda ir balta, tačiau yra milžiniškas spalvų spektras.
   Kalbėk tvarkingai. Nereikia teršti savo kalbos nereikalingais žodžiais, nereikia kalbėti chaotiškai ir viską kas ateiną ant liežuvio. Magijoje nėra vietos beprasmybėm. Kiekvienas tavo žodis ir veiksmas turi savo paskirtį.
   Turėk eiliškumą ir užbaigtumą savo darbuose. Kiekvienas žodis, kiekvienas darbas palieka savo atspindį ne tik astraliniame, bet ir fiziniame lygmenyje. Negalima pradėti kelis darbus ir juos numesti. Kiekvienas darbas turi turėti savo loginį užbaigtumą.
   Mėgaukis gyvenimu. Imk iš gyvenimo viską ir džiaukis tuo, jeigu tai atitinka tavo kelią ir niekam nekenkia. Gyvenimas nėra skirtas kentėjimui ir savęs varžymui. Viską ką mes matom aplinkui, tai yra gerai, tai nuostabu.
   Jausk Visatą. Jausk gamtos ciklus, mėnulio ciklus, pajusk Visatos kvėpavimą. Gyvenk kartu su jais.
   Kvėpavimas ir maitinimas turi būti tinkamas. Nenuodyk savo kūno netinkamu maistu ar vaistais. Kvėpavimas padės susitvarkyti su jauduliu ar nereikalingu stresu.
   Lavink kūną ir protą. Kūnas, tai mūsų fizinis apvalkalas, reikia juo rūpintis. Jis mus saugo nuo begalės pavojų, nereikia jo pamiršti. Kūnas turi būti gražus ir sveikas. Protas turi būti aštrus ir blaivas, kad galėtum atskirti vertingą nuo beverčio. Domėkis aplinka, kuo daugiau žinių įgysiu, tuo stipriau galėsi veikti astraliniame plane.
   Medituok. Medituojant atpalaiduoji kūną ir sielą. Meditacijos metu suvoki esmę, ateina žinios ir galios.
   Gerbk Deivę ir Dievą. Nesvarbu kokiais vardais tu juos vadinsi. Prisimink. Tu nesi vergas ir nesi dievas. Žinok iš kur ateina energija ir kas yra su tavimi.

Šie trylika Deivės nurodymu padeda geriau suvokti wicca požiūrį į gyvenimą. Skirtingai nuo kitų religijų wicca nekankina savęs, nevadina savo kūną nuodėminguoju, tačiau kūnas yra skirtas dvasiai, kad galėtų užbaigti dar vieną savo ciklą amžinajame gyvenimo rate. Todėl juo reikia rūpintis ir puoselėti. Grožis yra gerai. Wiccanas privalo rūpintis savimi. Grožis tai ne tik gražus kūnas, bet ir mintys bei darbai. Visame kame reikia stengtis prie užbaigtumo, pilnumo ir savęs realizacijos. Savimi privalu rūpintis, kūnas privalo atlikti savo funkcijas.

Deivės ir Dievo koncepcija

Daug klausimų atsiranda kas yra Deivė ir Dievas. Kitose religijose yra nemažai mitų kaip jų dievai atsirado, kaip jie gyveno, iš kur gimė ir taip toliau. Wicca reikėtų Deivę ir Dievą suvokti per vizualizacijos prizmę. Kaip mes žinome egzistuoja du poliai, du kraštutinumai, dvi jėgos. Tai pliusas ir minusas, judėjimas ir stagnacija, karšta ir šalta, balta ir juoda. Deivę ir Dievą reikia suvokti kaip dvi esmines Visatos jėgos.

Deivė

Deivė- pasyvioji energija. Priimančioji energija, tai yra moteriškoji Visatos pusė. Ir čia yra paradoksas, nes būtent Deivė ir yra kūrėjas. Pasyvioji energija, arba siurbianti energija yra kuriančioji, Ji yra Motina visko kas gyva, visko kas yra aplink mūsų ir mumyse. Nors wicca nenurodo dievų hierarchijos, tačiau priimta, kad Deivė yra vyresnioji. Kaip buvo minėta anksčiau dievai wicca‘oje yra suasmeninti, kad palengvinti vizualizacija. Iš esmės nėra jokio skirtumo kaip įsivaizduoti šias energijas. Vizualizacijos metu, kreipiantis į Deivę žymiai lengviau ją matyti kaip moterį negu kaip kažkokios energijos pavidale. Deivė yra vaizduojama trejybės pavidale, tačiau tai nieko bendro neturi su krikščionišką trejybe. Jos trejybę apibrėžia amžina gamtos ratą: gimimas, branda, senatvė ir mirtis. Pagal šiuos ciklus Deivė yra vaizduojama kaip Deivė Mergaitė, Deivė Motina ir Deivė Senė. Su Deive labai tampriai yra susijęs mėnulis. Wicca‘oje mėnulis vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. Mėnulis atvaizduoja amžiną gamtos ciklą Priešpilnis – Deivė Mergelė, Pilnatis – Deivė Motina ir Delčia – Deivė Senė po kurios seka mirtis. Ir su nauju mėnulio ciklu prasideda viskas iš naujo. Deivė Mergelė ji yra žaisminga, kupina energijos ir noro kurti. Deivė Motina – brandi moteris, kupina kuriančiosios energijos, o Deivė Senė pilna žinių ir išminties. Ritualo metu atsižvelgiama į Mėnulio fazę tam, kad kerai pasiektų reikiamo rezultato. Per priešpilnį atliekami ritualai, kai pradedami kokie nors darbai, arba siekiant gauti pelno arba padidinti kažką. Per pilnatį atliekami praktiškai visi kerai, kadangi Deivė Motina pasiekė savo brandą. Per delčia atliekami ritualai skirti išvarymui, užbaigimui, pavojaus sumažinimui.

Wicca‘oje į Deivę kreipiamasi visais atvejais, nes Motina yra švenčiausias ir artimiausias žmogus gyvenime. Ji niekada nepaliks savo vaiku ir nenustos jais rūpintis. Deivė valdo magijos jėgą. Todėl moteris wicca‘oje užima svarbiausią padėtį, kadangi ji yra kūrėjas, ji yra visko kas gyva motina. O ir pačio Visata gyva. Ne tik augalai, gyvūnai ir žmonės, tačiau ir akmenys, debesys, planetos. Tik jų gyvenimo ciklas mums yra per lėtas, mes nepastebim. Dažnai wiccanai tiesiog kalbasi su vėjui, akmenimis ir medžiais, nes jie tiki, kad kiekvienas iš jų turi savo sielą ir dvasią.

Dievas

Kalbant apie Dievą, tai jis yra vadinamas daugelių vardų tokių kaip Toras,  Panas, Cernunos, Raguotasis, ir Žalias žmogus. Jo koncepcija yra ta, kad jis yra miško Dievas, jis valdo gaivališkumą, gyvūnus ir  gamtą. Jis stiprus, laukinis, medžiotojas ir karys. Jis padeda Deivei Motinai išlaikyti pusiausvyrą pasaulyje. Tokia Dievo koncepcija kilo iš pačios gamtos kur vyriškos lyties atstovai privalo rūpintis savo šeimą ją aprūpinant ir apsaugant. Paprastai Dievas vaizduojamas su ragais, kartais ožio galva ir su ožio kojomis.

Ragai simbolizuoja Dievo jėgą ir vaisingumą, o ožio kojas simbolizuoja gaivališkumą ir jo ryšį su gyvūnų pasaulių. Raguotasis simbolizuoja aktyviąją Visatos energiją, griaunančią ir duodančią. Norint pasisemti jėgos kreipiamasi į saulę, kadangi ji yra Raguotojo simbolis. Skirtingai nuo Deivės Raguotasis ne visada pasiekiamas. Kadangi jis gimsta gruodžio pabaigoje, kai būna trumpiausia diena tada prasideda gamtoje ėjimas į pavasarį, saulė apšviečia Žemę vis ilgiau , gegužės pradžioje pasiekia lytinę brandą ir tampa Deivės vyru, tada kai visa gamta išbujoja, vėliau jis toliau auga ir miršta lapkričio mėnesi kartu su gamta. Gamta neturi užbaigtino proceso, viskas gimsta, gyvena, miršta ir atgimsta vėl, taip ir Raguotasis atgimsta iš Deivės žiemos pabaigoje, kai gamta pradeda busti po ilgo žiemos miego.

Wicca legendos

Wicca turi savo pasaulio sukūrimo legenda, kuri kupina simbolikos. Jos nereikia suprasti tiesiogiai, tai yra gilios simbolikos ir wicca filosofijos mistifikacija.

Deivės legenda

Deja, mūsų Deivė, sugeba išspręsti visas paslaptys, netgi mirties paslaptį. Ir ji keliavo į kitą pasaulį savo valtelėje, plaukdama šventa kartų upe. Ir teko jai priplaukti prie pirmų iš septynių vartų į kitą pasaulį. Sargas sustabdė ją, pareikalaudamas vieną iš jos papuošalų kaip mokestį už įėjimą, juk nieko neįmanoma gauti nieko neatidavus… Tai ir prie visų kitų vartų ji turėdavo atiduoti ką nors vardan praleidimo. Sargai jai sakydavo: „Numesk savo rūbus, nes nieko iš jų tu negali įnešti į mūsų karalystę.“ Taip Deivė atidavė vartų sargas savo drabužius, savo brangenybes ir tapo tokia pat kaip ir paprasti mirtingieji ieškantys įėjimo į mirties ir galingųjų karalystę.

Prie pirmų vartų ji neteko savo skeptrą, prie antrųjų – savo karūną, prie trečiųjų – ji prarado savo vėrinį, prie ketvirtųjų – savo žiedą, prie penktųjų ji paliko savo diržą, prie šeštųjų – savo batukus, o prie septintųjų, paskutinių, atidavė ir savo tuniką.

Ir tokia apnuoginta ji stovėjo prieš jį ir toks buvo jos grožis, kad jis pats griuvo prieš ją ant kelių. Padėjo savo karūną ir kalaviju prie jos kojų ir pasakė: „Palaimintos tavo kojos, atlikusios visą šį kelią“. Po to jis atsistojo ir pasakė Dėjai: „Meldžiu tavęs likti su manimi, nes palietei tu mano širdį“.

Ir Deivė atsakė jam: „Bet gi nemyliu aš tavęs, nes tu kad viską ką aš mylėjau, kame rasdavau nusiraminimą, pavertei dulkėmis“.

„Valdovė mano, – nesutiko jis, – viskas šiame pasaulyje turi savo paskirtį ir savo amžių. Aš nesu laiko valdovas, o laikas viską privedą prie pabaigos. Bet kai laikas baigiasi ir žmonės miršta, aš duodu jiems ramybę ir taiką. Pradžioje jie būna Mėnulyje, tapdami jos dvasiomis, bet karta jie vėl gali tapti žmonėmis ir gręžti į gyvenimą. Tu nuostabi ir aš meldžiu tavęs negrįžti, o likti su manimi“. Bet ji atsakė: „Ne, aš tavęs nemyliu“. Ir tada jis pasakė: „Jeigu tu atstumi mano meilę, tada priimsi mirties rimbą“. Deivė atsakė: „Reiškia toks mano likimas ir tebūnie taip.“ Ir paklusniai išsitiesė prieš jį. Bet jis ją plakė taip, kad ji neiškentėjo ir suriko: „Aš suvokiau skausmą ir tai yra tavo meilės skausmas“.

JI pakėlė ją ir pasakė: „Palaiminta esi tu, mano valdovė ir mano karalienė“, o vėliau pabučiavo jis jos veidą penkiais įšventinimo bučiniais sakydamas: „Tik tai taip tu gali pasiekti žinias ir džiaugsmą“.

Jis mokė ją visoms paslaptims ir davė vėrinį, kuris buvo atgimimų ratu. O ji išmokė jį veiksmų su nuostabiąją šventąją taurę. Jie susijungė ir mylėjo vienas kitą ir kurį laiką aname pasaulyje jie gyveno kartu. Iš viso žinomi trys stebuklai žmogaus gyvenime: kūniška meilė, gimimas ir mirtis, tačiau meilė valdo jos visus. Kad atlikti meilės sakramentą, tu turi atsirasti toje pačioje vietoje tuo pat metu kaip ir tie, kuriuos tu mylėjai. Tu turi susitikti, sugebėti atpažinti, prisiminti juos – ir pamilti vėl. O tam, kad atgimti, tu turi numirti ir būti pasiruošusiam naujam kūnui. O tam, kad numirti, tu turi iš pradžių gimti, tačiau be meilės vargu ar tu gimsi tarp savųjų.

Mūsų Deivė virš visko keldino meilę, malonumus ir džiaugsmą. Ginė ir saugojo savo slaptus vaikus kaip šiame taip ir sekančiame gyvenime. Rodė ji jiems, kad mirtyje ras kelia susijungimui su ją. Taip pat mokė ji, kad rato paslaptyje susijungia dievų ir žmonių pasauliai.

Šios legendos nevalia suprasti pažodžiui, kaip jau buvo minėta aukščiau, tai yra simbolių ir paslėptų reikšmių tekstas.

Elementalai

Be Deivės ir Dievo, wiccoje yra elementalai. Gamtos dvasios, kurios atstovauja keturiom stichijom: žemei, orui, ugniai ir vandeniui. Kiekviena iš stichijų atstovauja vieną pasaulio šaliai. Žemei atstovauja gnomai, elfai ir jie yra šiaurės dvasios. Paprastai jie apsakomi kaip bjauraus būdo elementalai ypač gnomai.

Orui atstovauja silfės ir jos atstovauja rytų dvasiom. Paprastai jos aprašomos, kaip trapios ir baikščios būtybės, paprastai moterys, pusiau permatomos su balkšvais laisvais rūbais, kurios skraido karu su vėju, tačiau be plaukų kedenimo, gali sukelti ir didžiulį uraganą.

Salamandros atstovauja ugnies stichiją, jos yra pietų dvasios. Driežai gebantys gyventi ugnyje.

Vakarų dvasias atstovauja undines, elementalai gyvenantys vandenyje. Paprastai vaizduojamos, kaip mus įprasta matyti animacijoje arba kine,  žmonės vietoj kojų turintys uodegas.

Kiekvienas iš šių elementalų valdo turi savas savybes. Gnomai, pavyzdžiui, valdo viską kas susiję su turtu ir stabilumu, jie yra žemės elementalai, silfės atstovauja kūrybą (panašiai ir sparnuotas žirgas – Parnasas), salamandros valdo viskas kas ugninga – meilė, veržlumą, užsidegimą, aistrą, o undinės atstovauja jėga ir viskas kas susiję su jų gebėjimu būti aptakiomis, išvengti ir nugludinti aštrius kampus.

Skirtumas wiccanų nuo magų yra tas, kad magai, paprastai įsako elementalams padaryti vieną ar kitą magišką veiksmą, tuo metu wiccanai elementalus laiko tolygiais sau ir su jais bendrauja, kalbasi ir prašo pagalbos. Už pagalba atsilyginama jiems geru. Pavyzdžiui žemės dvasios lieka patenkintos, jeigu žmogus prižiūri žemę, sodą, daržą ar gėles. Taip pat jos mėgsta brangakmenius, pinigus. Silfės dėkingos už pasikalbėjimą su jomis, ypač joms patinka dainavimas. Salamandros atsilygina geruoju, jeigu žmogus pagarbiai elgiasi su ugnimi, pavyzdžiui neužpučia žvakes, tačiau užgesina pirštais arba specialių varpeliu. O undinės dėkingos už žmogaus pagarba jų stichijai. Bendrai stichijos atsilygina geruoju tada, kai ir žmogus su gamta elgiasi pagarbiai, nepalieka šiukšlių, išvalo nuo šiukšlių vietas ir kitaip rūpinasi ekologija. Paprastai elementalai yra kviečiami rato apsaugai. Ritualo pradžioje yra kreipiamasi į kiekvieną stichiją pagal laikrodžio rodyklę, taip juos prisišaukiant, o ritualo pabaigoje atsisveikinama su jais prieš laikrodžio rodykle. Skirtingai nuo Deivės ir Dievo, kurie yra patys sau šeimininkai ir turi teisę dalyvauti kur jie užsigeis, elementalai ritualo pabaigoje tiesiog paleidžiami, žinoma padėkojus jiems už tai, kad dalyvavo rituale.

Paprastai elementalų įvairovė yra didesnė. Wiccanai tiki, kad pasaulis kupinas dvasių, tačiau mūsų pasaulius skiria riba, kuria ne visi geba peržengti.

Reinkarnacija

Dauguma neopagonių ir raganų bei raganių tiki reinkarnacija: kad siela gyvena kelis gyvenimus keliuose kūnuose. Tai tampa dvasinio tobulėjimo dalis. Po mirties siela nukeliauja į Summerland‘ą, amžinos vasaros šalį. Kur visi fizinio pasaulio privalumai egzistuoja be to pasaulio negatyvių išraiškų. Po poilsio iliuzijų pasaulyje siela pereina į kitą vystymosi etapą arba reinkarnuojasi kitame kūne. Dvasia pasiekia tobulumą susiliedama su dieviškuoju pradu, tampa Deivės arba Dievo dalimi. Reinkarnacijos koncepcija egzistuoja kelis tūkstantmečius ir beveik visuose žemynuose. Ji atsirado žymiai anksčiau nei krikščionybė atsirado žemėje. Nors reinkarnacija nėra įrodyta, tačiau yra tūkstančiai pavyzdžių, kurie netiesiogiai įrodo reinkarnacija. Pavyzdžiui žmonės gebantys daryti arba turintys žinias kurių neįgyją. Kai kurie žmonės brėžia lygiagretės tarp gyvūnų ir augmenijos išnykimo ir žmonijos skaičiau augimo. Viena iš teorijų sako, kad planetoje yra pastovus gyvųjų organizmų kiekis. Didėjant vienom – mažėja kitų. Netiesiogiai mes tai galim matyti dabar, kai augant žmonijos skaičiui, maždaug tokiais pat skaičiais mažėja flora ir fauna Žemėje.

Reinkarnacijos idėja egzistavo Vakarų pasaulyje nuo neatmenamų laikų. Pradžioje egiptiečiai tikėjo, kad reinkarnuotis gali tik išskirtiniai žmonės. Besivystant žmonijai įsišaknijo nuomonė, kad visi žmonės reinkarnuojasi. Tai galima susieti su žmonijos savimonės stiprėjimu. Dar VI amžiuje iki mūsų eros persai, tokie žinomi senovės Graikijos filosofai kaip Pitagoras ir Platonas taip pat tikėjo reinkarnacija. Netgi ankstyvieji krikščionis tikėjo reinkarancija. Tačiau užrašai apie praeitą gyvenimą 533 metais išnyko iš raštų ir buvo įvardijami kaip nuodėmingi ir velnio neštos mintys. Kai kurie dabartiniai raganiai aiškina reinkarnacją wicca‘oje kaip tęsinį atėjusi iš keltų tikėjimo. Tačiau patys keltai tikėjo ne reinkarnacija, bet atgimimu. Tai yra kai kurie iškilus žmonės geba atgimti kitame kūne, o tai ne visai atitinka reinkarnacijos idėjos. Keltai taip pat tikėjo, kad žmonės gali persikūnyti į dievus, o vėliau vėl grįžti į žemę, kad padėti žmonijai vystytis ir gyventi toliau. To metu keltų šventikai – druidai tikėjo nemirtingumu, o tai taip pat nėra tas pats kas ir reinkarnacija. Romėnai ir graikai, kurie daugiausiai rašytiniuose šaltiniuose mini druidus, buvo lengvai šokiruoti druidų pasaulėžiūra. Graikas Diordius Sikulus (apie 50 metai iki mūsų eros) rašė, kad druidai tikėjo, kad „ žmonių sielos yra nemirtingos ir po tam tikro metų skaičiaus gyvens kitą gyvenimą, kai siela pereis į kitą kūną“. Krikščionybė būtent iš druidų ir perėmė nemirtingos sielos idėją ir įdiegė savojoje filosofijoje.

Tarp neopagonių ir wiccanų tikėjimas reinkarnacija taip pat nėra vienodas ir vienalytis. Tačiau bendrai reinkarnacija yra kaip sudėtinė gyvenimo rato dalis: gimimas, gyvenimas, mirtis, gimimas. Kai kurie linkę laikytis induistinės reinkarnacijos sampratos anot kurios asmenybė nesikeičia, o dvasinis tobulėjimas valdomas karmos; kai vienas veiksmas turi atoveiksmį arba šiame arba kitame gyvenime. Jeigu geri darbai sukūria gerą karmą ir pagreitina sielos tobulėjimą, tai blogi darbai sukuria blogą karmą ir stabdo sielos vystymą.

Wicca‘oje gi reinkarnacijos idėją sublimavo, greičiausiai, Džeraldas Gardneris. Jis nemaža gyvenimo dalį pragyveno Rytuose ir tyrinėjo rytų religijas. Grįžęs į Europą būtent jis ir pradėjo neoraganavimo judėjimą, kuris išsivystė iš pagonių tikėjimo ir išsivystė į dabartinę wicca. Būtent Džeraldas Gardneris ir padėjo pamatus iškilti į plačiąją visuomenę raganavimo religijai. Pats Gardneris tikėjo, kad reinkarnacija yra valdoma karmos, tačiau panaudojant magija galima savo karma koreguoti ir ją keisti. Tačiau keisti ne pačią karmą, bet jos kitimo greitį, ko pasekoje siela tobulėja greičiau ir dieviškumas pasiekiamas ne gyvenimo skaičiumi, bet žiniomis.

Tačiau kita dalis neopagonių tiki, kad žmogus nebūtinai turi gimti kitame gyvenime kaip kita asmenybė, tačiau gali gimti ir gyvūno ar augalo formoje. Žmogus gimsta kito žmogaus pavidale, kai jo siela praeitame gyvenime progresavo, o gyvūno ar augalo apvalkalą gauna, kai siela degradavo ir regresavo.

Dar kita dalis laikosi budizme priimtos reinkarnacijos koncepcijos. Anot šios koncepcijos, siela nėra vienalytė, tačiau po mirties suira ir užžiebia naujas reinkarnacijas. Asmenybė negali reinkarnuotis, tačiau tam tikri asmenybės bruožai reinkarnuojasi kituose asmenyse.

Wicca‘oje teigiama, kad miręs žmogus nepersikelia gyventi kažkur į rojų ar pragarą ir laukia savo teismo, tačiau miręs žmogus atgimsta vėl ir vėl.

Iš pirmo žvilgsnio atrodantis absurdiškas trigubo atoveiksmio karminis įstatymas, prieštaraujantis elementariausiems fizikos dėsniams, realiai yra įtikinamesnis. Wiccanas, tai asmuo gebantis panaudoti magiją savo tikslams, taigi jo galia yra didesnė nei dar ne atsivertusio žmogaus, taip pat ir žala ar nauda yra didesnė. Todėl šis karminis įstatymas kaip ir subalansuoja veiksmą ir atoveiksmį.

Gėrio ir blogio sąvokos

Wicca neapibrėžia blogio ir gėrio kovos. Gamtoje nėra tokių jėgų iš viso. Liūtas valgo antilopę ne dėl to, kad jis blogas, tačiau jis yra alkanas. Ugnikalnis išsiveržė ne todėl, kad kažkokie demonai košę verda, bet tai natūralus planetos gyvenimo ciklas. Šėtonas kaip toks neegzistuoja wiccanų pasaulėžiūroje. Blogis atsiranda tada, kai mes jį įvardijam. Kai mes jį padarom. Ir vienintelis blogio šaltinis yra žmonių ketinimai. Blogis nėra mistinis, nėra nenugalimas. Kova su blogiu yra kova su mūsų pačių blogio mintimis, ketinimais ir poelgiais. Tai turi ryšį ir su tuo, kad wiccanai niekada nekaltina mistines būtybes ar mistine įtaką dėl savo veiksmu. Antai velnias koja pakišo, tamsos jėgos užtemdė protą, šėtonas kažką padarė ir t.t..  Wiccanai tiki, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo poelgius. Be to tikima ir karma, kad praeitame gyvenime padarytos klaidos atsiliepia šiame, o žmonės gyvena tam, kad galėtų siekti tobulumo, o ji pasiekus nukeliauja į Summerland‘a. Magijos šalį kur realybė priklauso nuo tavęs. Iš to yra kilęs trigubo atoveiksmio įstatymas, kuris teigia, kad padarius bet kokį darbą jis atsiliepia tau trigubai. Tai yra pasielgęs blogai – gausi tris kartus tiek pat, o gerai – trys kartus gerai atsilieps. Užsiimant magija šis įstatymas įpareigoja wiccaną elgtis atsargiai ir išmintingai. Kadangi netgi neturint piktų kėslų galima sau pridaryti bėdos. Pavyzdžiui, kaip dažnai yra norima, bandoma magijos pagalba privilioti mylimą žmogų. Tačiau gal tas žmogus visai nenori to, taigi pažeidžiamos vieno iš žmonių teisę į apsisprendimą, į jo asmeninę laisvę. Aplamai asmens laisvė yra pagrindų pagrindas wiccanams: Gali daryti viską kas nekenkia kitam. Tai yra didžiulė atsakomybė. Privalai būti laisvas, tačiau privalai gerbti kitų laisvę. Kitas pavyzdys būtų gydomieji ritualai. Tarkim suserga labai artimas žmogus ir wiccanas nori jam padėti, šiam žmogui nežinant. Vėl gi pažeidžiama to asmens teisė į apsisprendimą. Ši taisyklė nebegalioja tuo atveju, jeigu sergantysis pats to paprašo arba rūpinamasi savo vaiku. Vaiko globojamas neiškviečia karminio atoveiksmio (žinoma, jeigu magija naudojama geriems tikslas) kadangi tėvai privalo rūpintis savo vaikais.

Magiškas ratas

Raganavime magiškas ratas yra šventa ir švari vieta. Švari ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir astraliniame plane.  Šioje vietoje vyksta visi ritualai, ceremonijos bei kerėjimai. Ratas vaidina kaip energijos sankaupos vieta, bei kaip durys į kitą pasaulį. Rato sienos kaip membranos praleidžiančios reikalingą energiją ir stabdo nereikalingą ar net žalingą energiją. Pats ratas yra gimdos, visumos ir vienybės, Visatos simbolis. Jis simbolizuoja nesibaigiantį gamtos ciklą, gimimo ir mirties seką. Rato viduje tampa įmanoma atverti sąmonę gilesniam patyrimui, geresniam sąmonės suvokimui. Nuo seno ratas buvo šventas, juos piešdavo aplink kūdikio lova, aplink gimdyves. Apie akmens ratus Didžiojoje  Britanijoje yra parašyta ne viena knyga. Wiccanai įžengia į ratą ir kviečią Deivę ir Dievą sudalyvauti rituale. Wiccanai negali įsakyti dievams, tačiau gali su jais bendrauti ir prašyti. Kaip bebūtų wiccanai su dvasiomis bendrauja pagarbiai. Tai yra vienas iš skirtumų tarp magų ir wiccanų. Magas įsako dvasiom jam tarnauti, tačiau wiccanas su jais bendrauja, kalbasi ir prašo pagalbos, jeigu jam to reikia.

Neigiama energija iš rato yra išvaroma šluotos pagalba arba sūriu vandeniu iš karto po to, kai magiškas ratas yra nubrėžtas. Valymo metu rato membrana išleidžia nereikalingą energiją ir nepraleidžia į išorę reikalingą energiją. Pačio rato dydis nėra pastovus, daugeliu atveju jo dydis priklauso nuo patalpos ir wiccano gebėjimo vizualizuoti patį ratą, kaip jis gali išlaikyti rato ribas. Idealiu atveju ratas yra maždaug trijų metrų skersmens, tačiau daromas didesnis, jeigu yra didesnė žmonių grupė.

Įrankiai

Dauguma wiccanų įrankių yra atėję iš druidų. Tačiau wicca nėra stagnacinė religija, bet besivystanti. Wicca lengvai adaptuoja savyje ir kitų pagonių ar šamanų įrankius. Kadangi wicca yra labai sensetyvinė ir wiccanas naudojasi tokiais įrankiais, kurie yra labiausiai jiems tinkami. Žemiau aprašysiu kelis iš jų.

Altorius ir ritualiniai instrumentai:

Burtų lazdelė – paprastai medinė lazdelė, kuri „pati ateina“, arba wiccanas ją tiesiog randa arba ji atsiranda jo gyvenime netikėtai pačiam wiccanui. Lazdelė gali būti papuošta įvairiais ornamentais, mineralais, kristalais. Burtų lazdelės pagalba wiccanai nukreipia energiją į Visatą, brėžia magiškus ratus, bei atlieka kitus ritualus.

Penkiakampė žvaigždė arba pentaklis. Bene populiariausias wiccanų ženklas. Penkiakampė žvaigždė apskritime. Tikras wiccanas būtinai savo papuošaluose turės bent vieną pentaklį. Šis ženklas atėjo iš Senovės Egypto ir tarnauja kaip apsauginis amuletas. Vėliau krikščionybė šį ženklą priskirė prie velnio simbolių, o dar vėliau jį apvertė ir pavadino ožio galva, šėtono atvaizdu. Tačiau tikroji pentaklio reikšmė yra gilesnė. Keturi pentaklio kampai reiškia keturias stichijas: žemę, orą, ugnį ir vandenį, o penktasis elementas – siela, dvasią. Visi šie penki taškai tarpusavyje yra surišti ir patalpinti į apskritimą, kuris simbolizuoja magišką ratą, uždarą gyvenimo ir mirties ciklą.

Smilkalinė skirta iškviesti oro dvasias – silfes. Joje ritualo metu įdedami smilkalai arba per smilkalus daromi kerai. Smilkalai gali būti kaip pirktiniai, taip ir gaminami pačių wiccanų. Kiekvienu kerėjimo atveju yra skirtingi ingridientai. Smilkalų pagalba taip pat yra apvaloma šventoji erdvė, kurioje bus atliekamas ritualas.

Katilas. Paprastai katilas turi būti apvalus, smailėjantis į viršų, su užlenktais kraštais. Jis turi turėti trys kojas. Katilas simbolizuoja Motinos įsčius. O trys kojos nurodo į Deivę: Mergelę, Motiną ir Senę. Katile yra verdami magiški nuovirai, taip pat gali būti naudojamas vietoj smilkalinės atliekant kerėjimo ritualą, kai įkaitę anglys įdedami į katilą, o magiškas žolių mišinis yra pilamas ant anglių.

Pjautuvas atėjo iš druidizmo. Paprastai druidai naudodavo auksinį arba paauksotą pjautuvą, ji papuošdavo brangakmeniais bei magiškais užrašais. Patys druidai juo naudodavosi rinkdami žoles savo magiškiems ritualams, taip pat amalas budavo pjaunamas tik pajutuvu.

Durklas – atstovauja oro stichijai. Taip pat tai yra Dievo simbolis. Kai kurie wiccanai naudoja kalavija. Kaip ir kalavija, taip ir durklą galima naudoti vietoj burtų lazdelės.

Taurė yra Deivės simbolis, jos įsčių. Švenčiant Beltainą naktį į gegužės pirmąją, wiccanai įpyla vyno į taurę ir įdeda į tai durklą, taip pavaizduodami, kad į Deivvės įsčius įėjo Raguotasis Dievas, o vynas yra vaisingumo simbolis. Vėliau šis vynas geriamas atliekant magišką veiksmą.

Taip pat wiccanai naudoja žvakes, kiekviena žvakės spalva atstovauja skirtingą siekį, pavyzdžiui balta spalva skirta valymui, juoda- magijai, žalia –pinigams, raudona – meilei. Žvakė taipogi atstovauja ugnies stichiją – salamandras.

Šešelių knyga – tai wiccano ar wiccanų koveno užrašinė, kurioje jie įrašo viską kas yra susiję su magija. Tai ir burtai ir sapnai ir šiaip bet kokie pastebėjimai magijos klausimais.

Vizualizacija

Anksčiau nemažai buvo kalbėta apie vizualizaciją ir apie jos svarba. Magijos esmė yra ta, kad pasaulis aplink mūsų priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrę į jį. Vizualizuodami mes perkeliam savo vizijas į realų gyvenimą. Vaizduodami savo siekius, mes dedam antspauda Visatoje ir per tai atsiranda trokštamas rezultatas šiame gyvenime. Iš pirmo žvilgsnio paprastas veiksmas – įsivaizduoti, realybėje tampa labai sudėtingu, kada reikia įsivaizduoti veiksmą nuo pirmo asmens. Mes neblogai galim įsivaizduoti sceną iš šalies, tačiau pabandyti viską atlikti kaip dalyviui sudėtingiau. Wiccano meistriškumas auga kartu su jo gebėjimu vizualizuoti. Besitobulint nebepakanka miglotai matyti savo ketinimą, tačiau ir pajusti kvapus, žolę, saulės šilumą. Kuo realistiškiau vizualizuodama aplinka, tuo meistriškumas wiccano didesnis.

Pati magija nėra kažkas neįmanomo, fantastiško ir antgamtiško, tačiau tai visai normalus reiškinis, kurs visada buvo yra ir bus aplink mus. Tai yra mūsų valios perkėlimas į realybę. Paprasčiausias magijos pavyzdys yra tapytojo paveikslas, kai iš pradžių tapytojas įsivaizduoja savo paveikslą ir tuščioje drobėje sukuria paveikslą, tai yra perkelia savo valią į realybę. Iš vienos pusės paveiksle pavaizduoto daikto realybėje nėra, tai tėra įvairių spalvų ir atspalvių mišinys, tačiau iš kitos pusės tai yra konkreti vietovė, daiktas, žmogus ar abstraktas.

(c) Darius Antanaitis

 
Back to content | Back to main menu